Viena garsiausių visų laikų Lietuvos lengvaatlečių, 2008 metų Pekino ir 2016 metų Rio de Žaneiro Olimpinių žaidynių dalyvė Eglė Balčiūnaitė šių metu pradžioje paskelbė baigianti profesionalią karjerą. Visgi nuo bėgimo moteris nenutolo, tiesiog jai įprastas vidutinio nuotolio distancijas pakeitė gerokai ilgesnėmis.  

Dar 2017 metais Vilniuje pirmą kartą įveikusi pusmaratonį, šiuo metu E. Balčiūnaitė ruošiasi naujam iššūkiui – pirmajam savo gyvenimo maratonui. „Bėgimas turbūt yra mano kraujyje. Neišbūnu be jo ir 2 dienų. Todėl sumaniau pasirengti pirmam maratonui savo gyvenime. Tiesa, šių metų „Rimi Vilniaus maratono“ trasoje manęs dar nepamatysite. Daugiau nei du dešimtmečiai profesionaliame sporte mane išmokė, kad bet kokioms varžyboms būtina pasirengti kruopščiai, neskubant, apgalvojant visas detales“. 

– Egle, visgi „Rimi Vilniaus maratono“ dalyviai išvys tave renginyje. 

– Tikrai taip. Mano vaidmuo bus dvejopas. Visų pirma būsiu viena iš visos šios gražios šventės vedėjų. Stengsiuosi užkrėsti visus bėgikus gera nuotaika, motyvuoti juos. Be to, starto vietoje, kartu su sporto klubu „Re.Formatas“, maratono ir pusmaratinio dalyviams padėsime atlikti apšilimą. Dalis bėgikų į apšilimą žiūri gana kreivai. Visgi puikiai žinau, kad laiku ir teisingai atliktas apšilimas ne tik padeda išvengti traumų, tačiau ir lemia geresnius rezultatus. 

– Užsiminei, kad tavo debiutas Vilniaus maratone įvyko 2017 metais, kuomet įveikei pusės maratono distanciją. Ar buvo sunku? 

– Labai. Man įprastų vidutinio nuotolio distancijų ir ilgų nuotolių bėgimai tarp savęs skiriasi kaip diena ir naktis. Pamenu, tuomet trasoje buvau bepasiduodanti bent kelis kartus. Visgi, visų pirma tai, kad bėgau kartu su Rimanto Kaukėno paramos fondo komanda, vertė mane kovoti iki galo. Juolab, kad buvome sutarę, kad laimėtą prizų fondą aš paaukosiu būtent šiam fondui.  

– Koks, tavo nuomone, yra esminis skirtumas tarp vidutinio nuotolio bėgimo ir ilgų distancijų? 

– Laikas su savimi. Vidutinis nuotolis iš esmės yra sprintas. Dvi minutės, per kurias tu atiduodi visą save, pilnai išsikrauni. Kur viena nedidelė klaida gali lemti pralaimėjimą ar tiesiog blogesnį rezultatą. Pusės maratono distancija ar maratonas – tai jau ilgas darbas ne tik su savo kūnu, bet ir su savo mintimis. Reikalaujantis ypatingo fizinio ir ypač psichologinio pasirengimo.  

– Ar turi savo mėgiamiausią trasą, kurioje tave galima sutikti bėgančią? 

– Paskutinius 2 metus gyvenu Vilniuje, Markučiuose. Vienos trasos neturiu, tačiau mielai bėgu  Neries pakrante, Vingio parko takais. Tai – savotiškos Vilniaus bėgikų Mekos. Žinau, kad būtent čia kiekvieną kartą sutiksiu daug žmonių, kurie kaip ir aš negali gyventi be bėgimo. Beje, daug kas galvoja, kad bėgimas yra individuali sporto šaka, tačiau aš taip nemanau. Bėgti, ruoštis varžyboms visuomet yra daug lengviau su bendraminčiais ir bičiuliais.

– Egle, ką galėtum patarti bėgimą prisijaukinti norintiems žmonėms? 

– Nedaryti to per jėgą. Taip, matau, kad bėgimas Lietuvoje populiarėja, galbūt net tampa madingu. Man, kaip bėgimo entuziastei, dėl to yra labai smagu. Tačiau kartu aš suprantu, kad šis sportas ar hobis negali ir neturi patikti visiems. Vieni pasirenka bėgimą, kiti – krepšinį, treti – boksą.  

Jei jau tikrai norite išbandyti save bėgimo trasoje, nesistenkite to daryti vienas. Pasitarkite su draugais, galbūt prisijunkite prie bėgimo klubo, pasikalbėkite su treneriais. Kartais stebiuosi žmonėmis, kurie įsigyja kelis šimtus eurų kainuojančią bėgimo aprangą, tačiau gaili gerokai mažesnės sumos, pavyzdžiui, kelioms individualioms treniruotėms, per kurias su patyrusiais treneriais galima aparti pačius svarbiausius bėgimo, pasirengimo aspektus.  

Dar vienas mano patarimas – neskubėti. Bėgimo prisijaukinimas yra ilgas procesas. Nesuskubėkite, nepradėkite iš karto galvoti apie rezultatus, nesivaikykite aukšto bėgimo laiko. Visa tai ateis, jei teisingai susiplanuosite treniruotes, palaipsniui ruošite savo kūną ir galvą didesniam tempui ir ilgesnėms distancijoms, nepamiršite nuolatos stebėti savo kūno reakcijų, pavyzdžiui, širdies ritmo. Visa tai, mano nuomone, yra kritiškai svarbu. 

– Panašu, kad Eglė Balčiūnaitė galėtų ilgai dalinti patarimus bėgimo mėgėjams. O ar pastebi kokias nors besikartojančias mūsų bėgimo entuziastų klaidas? 

Pastebiu. Galiu išskirti kelias, o pradėti norėčiau nuo avalynės. Manau, kad tinkamos avalynės pasirinkimas yra labai svarbus žingsnis. Domėkitės, kuo vieni bateliai skiriasi nuo kitų, kokie labiausiai tinka konkrečiai distancijai, dangai, jūsų tikslams, kūno kompleksijai. 

Jau kalbėjau apie apšilimą. Jis yra be galo svarbus, tinkamai padarytas apšilimas gali lemti daug geresnį tempą bėgimo trasoje. Visi mes esame skirtingi, turime skirtingus apšilimo ritualus, pratimus. Tačiau apšilimas yra būtinas pradinis kiekvieno bėgimo etapas. 

Galiausiai – bėgimo technika. Iki šiol sutinku labai daug žmonių, kurių bėgimo technika, tariant švelniai, yra labai abejotina. Būtina sąmoningai dirbti su savo kūno judesiais. Tam, kad bėgimas galiausiai teiktų didelį malonumą, o ne pasibaigtų skaudžiomis traumomis.  

– Ko palinkėtum „Rimi Vilniaus maratono“ dalyviams? 

– Sėkmingo pasiruošimo, puikių rezultatų ir geros nuotaikos! 

O tuo pačiu labai noriu į maratoną pakviesti visus tuos, kurie kol kas nedrįsta stoti prie starto linijos. Pamatysite, kokia didelė bei puiki šventė tai yra ir, galbūt, kitais metais jau patys užsinorėsite būti jos dalimi.